Migracijos išorės aspektas turi būti įtvirtintas ES užsienio politikoje

Pagrindinė strategija sprendžiant migracijos klausimus – užmegzti partnerystę su kilmės ir tranzito šalimis siekiant pritraukti specialistų. Europa turi pakeisti požiūrį į migracijos politikos išorės aspektą ir į jį įtraukti platesnę geopolitinę ir geoekonominę darbotvarkę, kuriai būtų skirta derama vieta greta kitų politikos sričių. Priešingu atveju naujasis paktas bus per silpnas, kad padėtų susidoroti su didėjančiais migracijos srautais.

2021 m. liepos mėn. EESRK Išorės santykių skyrius (REX) surengė mišrų posėdį, kuriame aptarė geopolitinius migracijos aspektus. Posėdyje dalyvavo žinomi pranešėjai, atstovavę Europos institucijoms, pilietinės visuomenės organizacijoms ir Afrikos suinteresuotiesiems subjektams.

Šiandien kalbame apie tai, kaip geopolitika veikia migraciją. Atsižvelgiant į tai, kas įvyko Sahelio šalyse, akivaizdu, kad kita didelė migrantų į Europą banga atvyks iš Afrikos, – savo įžanginėje kalboje pabrėžė REX skyriaus pirmininkas Dimitris Dimitriadis.

Faktai kalba patys už save: manoma, kad 281 mln. žmonių pasaulyje yra migrantai. 2020 m. sausio mėn. duomenimis, apie 23 mln. iš 447 mln. ES gyvenančių žmonių yra trečiųjų šalių piliečiai, tai sudaro apie 5 proc. Europos gyventojų. Iš viso ES darbo rinkoje ypatingos svarbos sektoriuose ir profesijose dirba devyni milijonai trečiųjų šalių piliečių.

Šiuo klausimu Europos Komisijos Migracijos ir vidaus reikalų GD atstovė Davinia Wood pabrėžė, kad Europos demografinės tendencijos rodo, jog turime pakeisti migracijos naratyvą teigiama linkme, ir pridūrė, kad nepaisant sudėtingų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų ir procedūrų nuostatų, pasiektas bendras sutarimas dėl išorės aspekto ir bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis.

Nors naujajame migracijos ir prieglobsčio pakte vis dar propaguojamos specialistų pritraukimo partnerystės su kilmės, tranzito ir paskirties šalimis, atrodo, kad esama kliūčių, trukdančių veiksmingai įgyvendinti šią strategiją.

Egmonto instituto Europos reikalų programos atstovas Jean-Louis De Brower pastebėjo, kad tikriausiai trūksta pasitikėjimo naujuoju paktu ir solidarumo: Net ir šiandien ES migracijos politikos išorės aspektas suvokiamas kaip politinės atsakomybės perdavimas arba naštos perkėlimas išorės subjektams, o ne atsakomybės ir naštos pasidalijimas.

Panašiai Estrella Galán, atstovaujanti Ispanijos komisijai Ayuda al Refugiado (Pagalba pabėgėliams), nurodė, kad migracijos ir prieglobsčio klausimai tenka atvykimo šalių atsakomybei ir turėtų būti sprendžiami proporcingiau, remiantis bendra atsakomybe ir solidarumu. E. Galán pateikti duomenys parodė, kad po Italijos Ispanija tampa antrąja pagal populiarumą jūra atvykstančių asmenų iš Šiaurės Afrikos ir Lotynų Amerikos paskirties šalimi.

Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) regioninis direktorius Ola Henrikson taip pat pabrėžė partnerystės koncepciją kaip svarbų elementą diskusijose migracijos klausimais, skatinant tarpregioninį bendradarbiavimą darbo jėgos migracijos srityje ir stiprinant santykius su trečiosiomis šalimis.

Afrikos vystymosi politika gali sustabdyti neteisėtą migraciją

Pagalba vystymuisi Afrikoje, kuri yra pažeidžiama klimato kaitos požiūriu, galėtų užtikrinti socialinį, politinį ir ekonominį stabilumą.

Pasak Europos Parlamento narės, Vystymosi komiteto pirmosios pirmininko pavaduotojos Pierrette Herzberger-Fofanos, vystymosi politika yra neatsiejama nuo migracijos. ES daro įtaką Sacharos šalims, daugiausia dėmesio skirdama kovai su terorizmu ir migracijos srautų valdymui. Tačiau svarbu, kad ES pakeistų savo požiūrį ir ieškotų būdų taikyti principus nė vieno nepalikdama nuošalyje, kad būtų pasiekti Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. tikslai.

Šią mintį pratęsė Tarptautinio bendradarbiavimo aljanso (ICA) Afrikos regiono direktorė dr. Chiyoge B. Sifa, kuri pabrėžė ICA ir ES partnerystės ir ES fondų finansuojamų daugiašalių programų, atliekančių svarbų vaidmenį atgrasant jaunimą nuo išvykimo Viduržemio jūros maršrutais, reikšmę. Pasak jos, „Afrika yra jauniausias žemynas, tai džiaugsmas ir kartu problema, jei jame nebus tinkamai tvarkomasi“. Ji paaiškino, kad Afrikos jaunimas daug tikisi iš imigracijos į Europą, jei jiems nepavyksta rasti geresnės ateities Afrikoje.

Afrikos regioninio stabilumo ir regioninės integracijos skatinimas yra pagrindinės politikos kryptys, kurias reikia įgyvendinti. Panafrikos žmogaus teisių gynėjų tinklui atstovaujantis Joseph Bikanda pareiškė, kad perspektyviausias ir tvariausias sprendimas tebėra derėtis su vietos valdžios institucijomis ir vyriausybėmis dėl politinio veiksmų plano, kuriuo būtų siekiama apsaugoti visų visuomenės sluoksnių interesus.

Galiausiai ambasadorius ir ES delegacijos Mauritanijoje vadovas Giacomo Durazzo pabrėžė, kad svarbu kovoti su prekyba žmonėmis – labai pelningu verslo modeliu, kurį kartais remia politinės valdžios institucijos ir kuris yra giliai įsišaknijęs Afrikos regione.

Tvirtos partnerystės užmezgimas su kilmės ir tranzito šalimis, kuriose nepakankamas migracijos valdymas, yra pagrindinė kovos su prekyba žmonėmis politikos priemonė. G. Durazzo taip pat nurodė, kad reikia investuoti į jaunimui skirtas bendradarbiavimo programas, kuriomis didinamos įsidarbinimo galimybės. Jis paminėjo Mauritanijos pavyzdį ir puikų bendradarbiavimą su vietos valdžios institucijomis, kurioms pavyko sėkmingai kovoti su prekybos žmonėmis tinklais ir neteisėtai žmones gabenančiais asmenimis.

Galiausiai reikia stiprinti šio žemyno pilietinės visuomenės struktūrą, nes ji nėra tinkamai integruota nei Afrikoje, nei Europoje. Pilietinės visuomenės vaidmuo yra svarbus aspektas, į kurį reikėtų atsižvelgti rengiant ES susitarimus su Afrika.